Ši istorija yra apie žmogų, kuris nebaigė mokslų, nesusiviliojo didmiesčiais ir pasiliko mažame miestelyje. Gyvena tas žmogus tėvų namuose, geria mažai, o rūkyt visai nerūko, balsuoti neina, ir miestelio centre retai rodosi. Iš šono žvelgiant, tai nežada nieko gero, bet, kaip ir kiekvienoje neįprastoje istorijoje, yra mažytis "bet". Vardu jis Mindaugas Ivanauskas, trečiasis brolis iš Ivanauskų (nors ar tai lemiamas veiksnys, sunku pasakyti) ir taip jau buvo surėdyta, kad atsitikdavo jam visokių keistenybių. Štai 1984 m. rugsėjį, mokyklos direktorius J. Norkus padovanojo jam raišakojį kaukazo fazaną. Sakysit, kas čia keisto, imt ir vaikui dovaną padovanot, o dar rugsėjį, kai tiek daug liūdnų vaikų. O keistumas čia tas, kad tas fazanas - gal dėl to, kad raišas ir vien žaislu būti negalėjo, o atsakomybės ir rūpesčio reikalavo – sudomino Mindaugą gyvūnais labiau nei kas tikisi iš vaiko. Lesalo parūpint, koją parišt ir dar įkurdint kažkur reikėjo. Vat taip viskas ir prasidėjo. Patiko jam tie rūpesčiai ir džiaugsmai, klostėsi viskas ir toliau ta linkme metams bėgant – prie fazano vis prisijungdavo vienas kitas paukštis, o paskui ir įdomesni gyvūnai, atsirado naujų pažinčių ir draugysčių su bendraminčiais gyvūnų mylėtojais. Taip ir tęsėsi jo pomėgis iš metų į metus, kol galiausiai tapo gyvenimo būdu, o namų valdos ilgainiui tapo mažu zoologijos sodu, nuo pradžios iki pabaigos 25 metus kurtu vieno žmogaus darbu. Šią neįprastą sodybą galite pamatyti savo akimis ir pasigėrėti egzotiškų gyvūnų įvairove. Jeigu tikite stereotipais, Mindaugas - puikus žemaitiško užsispyrimo pavyzdys. Žemaitis iki kaulų smegenų bandys pasidalyti su jumis visu šiuo pasauliu, susidedančiu iš trisdešimties gyvūnų rūšių ir veislių. Mikroskopinė dalis nuostabios gamtinės įvairovės, tačiau tai dalis, kurią jus galite pažinti. Į lemtingąjį fazaną pažiūrėti galitetik šiame puslapyje(nuotrauka viršuje), bet pažadame, kad jo giminaičius tikrai pamatysite šioje sodyboje.
Trumpas, nepameluotas, bet improvizuotas interviu su Mindaugu apie kasdienybę sode.
Na žinote, kaip sako, visi lietuviai - giminės.. che che. Būtų didelė garbė, bet deja ne.
Šis ženklas - tartum įpareigojimas tapti dideliu zoologijos sodu, bet šiuo metu sodyba yra graži pradžia kelyje į tikslą.
Iki šiol nebuvo metų, kad šis sodas neštų pelną, ir esu įsitikinęs, kad ir ateityje tokių metų nebus. Šiame sode esantys gyvūnai yra skirti akims ir dvasiai, o ne pienui ar mėsai. Tokia dvasia įkurti sodai tik išskirtiniais atvejais tampa pelną nešančiu užsiėmimu.
Gali būti apspjautas, apkandžiotas, apspardytas, partrenktas ant žemės, gal ir ne kasdien, bet visa tai yra maža dalis šio sodo realybės, nes kai kurie gyvūnai turi jėgos, galimybių, o kartais ir noro, parodyti ką jie gali.
Per metus: keturios tonos kombinuotų pašarų, trys tonos grūdinių pašarų, trys šimtai "kitkų" šieno, pusė tonos šviežios žuvies atliekų; žolės (kai jos yra), morkų, obuolių kiekis neribojamas. Taip pat neskaičiuojam ilgų darbo valandų be laisvadienių, daug nervų ir kantrybės, o svarbiausia - daug, daug džiaugsmo, kuris viską atperka.