Leghornos

Leghornos vištų veislės istorija panaši į situaciją, kurioje ir velnias koją nusilaužtų. O pagrindinė to priežastis glūdi pačioje veislės dinamikoje bei kilmės vietoje.

Leghornų istorija prasideda nuo itališkos veislės, kuri buvo išplitusi tuometinėje Italijos teritorijoje ir plačiau Europoje buvo žinoma kaip „Poulette d’Italie“. Veislė, kuri išsiskyrė baltomis ausytėmis ir geltono atspalvio kojomis bei oda, dėl savo dėslumo, greito augimo, atsparumo ir adaptacijos prie skirtingų gyvenimo sąlygų buvo labai populiari ne tik Italijoje, bet ir tokiose šalyse kaip Belgija ar Prancūzija. Tuo metu buvo užfiksuoti 6 šios vištų veislės atspalviai: kurapkinio (šis atspalvis dabartiniais lakais dažniausiai suprantamas kaip auksinis), sidabrinio, raibo (gegutiško), gelsvai rudo, juodo ir balto. Nepaisant spalvinio įvairumo ir gana plataus paplitimo, ši veislė pasižymėjo gana vienodais fiziniais bruožais ir buvo priskiriama prie Viduržemio jūros vištų veislių grupės.

Šios pirmapradės veislės, kurios, įvairių šaltinių teigimu, buvo auginamos Italijoje XIX pirmoje pusėje (dalis šaltinių teigia, kad XIX antroje pusėje) per Livorno uostą Italijoje buvo išplukdytos į Šiaurės Ameriką. Livorno uostas tuo metu buvo svarbiausias prekybinis uostas tarp tuometinių Italijos žemių ir JAV.

Tuo metu gana įprasta praktika buvo į ilgais atstumais plaukiojančius laivus paimti gyvų gyvūnų. Višta buvo itin geras pasirinkimas, nes ne vien garantavo šviežią mėsą kelionės metu, bet ir pastovų kiaušinių tiekimą įgulai. Nesuvalgyti paukščiai dažnai buvo iškeičiami arba parduodami jau atvykus į uostus Šiaurės Amerikoje arba juos į namus parsinešdavo pačių įgulų nariai. Tai nereiškia, kad tai buvo vienintelis būdas kaip šios vištos pasiekė „Naująjį pasaulį“, bet be abejonės, tai buvo vienas iš pagrindinių. Manoma, kad pirmoji tokio pobūdžio siunta JAV pasiekė dar 1828 -1829 metais. Pirmosios vištos buvo baltos spalvos plunksnomis, bet netrukus Niujorką pasiekė ir laivas su auksaspalvių plunksnų vištomis. Dėl paukščių puikių ūkinių savybių, Šiaurės Amerikoje pasirodę paukščiai greit sukėlė augintojų susidomėjimą. Augintojai neapsiribojo vien elementariu „leghornų“ veisimu. Aktyviai vyko selekcijos ir kryžminimas su kitomis vištų veislėmis bandant „išryškinti“ tam tikras paukščių savybes.

Iš JAV 1868 metais leghornos pasiekė Didžiąją Britaniją, o jau 1870 Lewis Wright importavo ir pirmąsias auksinio atspalvio vištas (dabar žinomas kaip auksakaklės). Būtent ši veislė 1875 metais Londono parodoje laimėjo taurę, o 1876 metais dėl šios veislės buvo įkurtas „Leghornų klubas“ – pirmasis klubas pasaulyje skirtas atskirai veislei.

Labai svarbu suprasti, kad į Europą „grįžo“ nebe „Poulette d’Italie“, kuri XIX a. pradžioje paliko Italiją, bet veislė, kurios selekcijai buvo skirta labai daug pastangų, jos buvo kryžminamos su kitomis veislėmis siekiant išveisti ūkiniu požiūriu efektyvesnę, atsparesnę veislę. Be to, ir pačioje Europoje ši veislė toliau buvo tobulinama. Štai į JAV atvežti paukščiai buvo kryžminami su Amerikietiškąja baltos spalvos Wyandotte veisle, Jungtinėje Karalystėje su „minorkos“ ir „Malaizijos peštukinėmis“ vištų veislėmis. Dažniausiai pastangos neatnešdavo norimų rezultatų, bet pasitaikydavo ir įspūdingų pasiekimų. Štai 1912 metais Oregono valstijos profesorius James Dryden sugebėjo išgryninti individus, kurių dėslumas siekė iki 300 kiaušinių per metus.

Panašios ūkinės savybės ir nulėmė šių paukščių populiarumą tarp augintojų visame pasaulyje. Nors ir suprantama kaip viena veislė, ji turi labai daug porūšių, kurių fizinės ir ūkinės savybės labai skiriasi tarpusavyje. Skirtingose šalyse skiriasi ir šios veislės pavadinimai:
Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ir JAV veislė turi Lietuvai įprastą „leghornų“ pavadinimą. Kilmės šalyje Italijoje veislė vadinama „Livorno“ vardu (jau rašiau, kad „leghornos“ vardas kilęs iš angliškai tariamo Livorno uosto pavadinimo). Livornomis šie paukščiai vadinami ir Belgijoje, tačiau paplitęs ir „Italiener“ pavadinimas kaip ir vokiškai kalbančiose šalyse („Italiener“ vokiečių kalboje reiškia „Itališkos“). Vokiečiai naudoja ir „leghornos“ pavadinimą, bet jis taikomas kalbant tik apie amerikietiško standarto vištas. Prancūzai šiuos paukščius vadina “leghorn type moderne”. Kitose Europos šalyse, ypač Rytų Europoje, pavadinimas dažnai buvo nulemtas iš kur paukščiai buvo atvežti, todėl skirtingose šalyse pavadinimai varijuoja tarp „leghornų“ ir „itališkų“.

Geriausiai šią gana keistą situaciją iliustruoja itališkosios „livornos“ ir vokiškosios selekcijos „itališkosios vištos“ (kurios abi laikomos tos pačios „leghornų veislės paukščiais) palyginimas.

Nepaisant to, kad JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Olandijoje ar Vokietijoje „leghornų“ veislės porūšiai buvo gerai dokumentuoti ir standartizuoti, Italijoje šis veislės oficialus standartas nebuvo patvirtintas iki pat 1950 metų, kai vokiškosios selekcijos itališkos vištos ėmė skverbtis į pačią Italiją. Nors jos ir buvo laikomos tos pačios veislės vištomis, bet tiek fiziškai, tiek ūkinėmis savybėmis skyrėsi nuo Italijoje auginamų vietinių paukščių. Norint apsaugoti Itališkos kilmės „leghornos“ porūšį buvo imtasi darbo siekiant standartizuoti veislę.

„Livornos“

Livorno (Italijos vietinės leghornos) porūšio paukščiai yra laibesni ir aukštesni nei vokiškosios selekcijos „leghornos“. Kaklo laikysena stati, kiek išlenkta, žvelgiant į paukštį susidaro įspūdis, kad paukštis visada sunerimęs. Gaidžio uodegos kampas 40-45 laipsniai, o vištų – 30-35 laipsniai. Kūnas cilindro formos, pailgas, ties dubenimi šiek tiek nužulnėja. Kojos gražiai geltonos su smulkia kaulų struktūra. Labai gerai išsivysčiusi pilvo sritis, ypač vištų. Paukščiai baltomis lygiomis auselėmis be jokių raudonos spalvos požymių. Gaidžio svoris 2 – 2,5 kg, o vištos 1,7 – 2 kg. Puikus vištų dėslumas vidutiniškai siekia apie 280 kiaušinių, galimi periodai, kai vištos padeda 300 – 320 kiaušinių per metus, kurių minimalus svoris yra 55 gramai. Kiaušinis gana „bukas“, išskirtinai balto lukšto.
Šiuo metu standartizuotos spalvos:
Balta.
Livorno sidabrakaklė.
Livorno auksakaklė.
Livorno gelsvai ruda.
Juoda.
Taip pat galimos spalvų variacijos: Barrata Mėlyna, Oranžinė, Collar, Fleece.

Vokiškosios selekcijos itališkosios leghornos.

Į Vokietiją pirmosios „leghornos“ pateko apie 1900 metus ir nuo to laiko vokiečių augintojai šią veislę pastebimai transformavo nors ir nėra gerai žinoma visa selekcijos istorija. Nors ji vis dar laikoma kaip atitinkanti „leghornų“ standartą, bet išskiriama kaip skirtingas porūšis su šiam porūšiui taikomais skirtingais standartais.

Daugelis paukščius aprašančių autorių pastebi, kad paukštis stambesnis ir svoriu ir pati laikysena atrodo „sunkesnė“ ir ne tokia ekspresyvi kaip itališkųjų „livornų“. Liečiant plunksnas jaučiasi, kad jos kiek švelnesnės ir tankesnės. Kiaušiniai, kaip ir „livornų“, yra balti, bet skaičius mažesnis. Vištos padeda iki 180 – 200 kiaušinių per metus. Pats kūnas stambesnis, o kojos trumpesnes, bet kaip ir „livornų“ ryškiai geltonos spalvos.

Vokiškasis leghornų porūšis pasižymi ypatingai didele spalvų gama. Nenorėdami išgalvoti spalvų pavadinimų mes pateikiame sąrašą nuorodų kur spalvos išvardintos originalo kalba:

• Vokiečiu kalba. Vokiškas „itališkos“ vištos spalvinis standartas.

Šie du Italijos ir Vokietijos atvejai atskleidžia labai komplikuotą „leghornų“ veislės vištų supratimą ir tai būdinga net ir toje pačioje Italijoje ir Vokietijoje. Nekalbant jau apie kitas šalis. Ne išimtis ir Lietuva. Lietuvoje ši problema gal net ir opesnė tarp augintojų mėgėjų, nes informacijos lietuviškai nėra arba ji apsiriboja tik vienu porūšiu neįsigilinant į pačios veislės kompleksiškumą.

Leghornai Lietuvoje

Lietuva kažkokia prasme dėl savo praeities po 1990 metų išgyveno nemenką pokytį, ne išimtis ir paukščių augintojai. Galime sakyti, kad kartu su politine Rusijos įtaka nutrūko ir įtaka paukščių augintojams. Iki 1990 m. ir gal kelis metus po jų, pagrindines madas Lietuvai diktavo SSRS/Rusijos paukštininkų augintojų bendruomenė. Nors buvo leidžiamos knygos apie paukščius lietuviu kalba, vis dėl to nepalyginamai daugiau jų buvo išleidžiama rusų kalba, augintojai iš Lietuvos lankydavo parodas Maskvoje ar kituose SSRS miestuose. SSRS tartum buvo platforma bendrom paukštininkų žiniom kaupti, standartizuoti ar dalintis. Lietuvai tapus nepriklausoma, paukščių augintojai ar prekiautojai daugiau ar mažiau tapo globalios paukščių rinkos dalimi. Šios prasiplėtusios galimybės neišvengiamai įnešė ir chaoso ir tai galime pasakyti apie „leghornų“ veislės supratimą. Gyvūnai buvo perkami skirtinguose paukštynuose, turguose ar parodose kaip „leghornos“, bet jų porūšis skyrėsi. Per laiko tarpą Lietuvoje susiformavo mozaika porūšių, kurie nebuvo išskiriami ir tai kelia nemažą supratimo chaosą kas yra tos „leghornos“? Kokia yra tikroji „leghorna“ ir panašiai. Tai tikrai gana komplikuota situacija ir vienas iš pagrindinių būdų įvertinti ar kokybiškas gyvūnas, tai įvertinti gyvūną pagal įvairių paukščių klubų sudarytus standartus.

Naudingos nuorodos:

Leghorų klubai:

• 1. Olandų „leghornų“ klubas.
• 2. JAV rudų „leghornų“ klubas.
• 3. Didžiosios Britanijos „leghornų“ klubas.
• 4. Australijos „leghornų klubas

• Spalvinės gamos pagal skirtingų šalių standartus

• 1. Vokiečiu kalba. Vokiškas „itališkos“ vištos spalvinis standartas.
• 2. Anglų kalba. Angliškas „leghornos“ spalvinis standartas

• Straipsnis parengtas pagal:

• 1. Alessio Zanon straipsnis
• 2. Olandų „leghornų“ klubas
• 3. Trumpas vokiškos selekcijos „leghornų“ aprašas
• 4. Bendro pobūdžio informacija apie vištas dedekles(rusų kalba).
• 5. Itališka kurapkine višta (rusų kalba).

• Bendros naudingos nuorodos:

• 1. Italijos paukščių augintojų federacija (automatinis vertimas į anglų kalbą).
• 2. Olandų puslapis turintis gausų nuorodų sąrašą apie „leghornas“.