Pavasaris ir naujas priminimas, kad prasideda dar vienas sezonas sodyboje.
Kaip ir kiekvieną pavasarį, tai graži nauja pradžia apie kurią norim paskelbti ne tik mes, bet gal net labiau mūsų augintiniai, kurie jau savo vasarojimo aptvaruose tvarkosi plunksnas, mėgaujas gamtos šviežumu ir laukia atvykstančių lankytojų.
Šie metai ypatingi, sodybai jau 35 metai.
Viskas prasidėjo nuo medžioklinio fazano, apšiurusių aptvarų ir meilės gyvūnams bei nemažai jaunatviškos ambicijos. Laikais, kai auksinis fazanas buvo tokia retenybė, kad būdvardį “auksinis” buvo galima naudoti ne tik dėl paukščio spalvinės gamos, bet ir pačio paukščio kainai apibudint.
Bet ten kur trūko pinigų, vietos ir patirties, atsirado kolegos, netrukus tapę draugais, kurie nuoširdžiai padėjo ką tik apsiplunksnavusiam paaugliui. Ar tai būtų padovanotas paukštis, patarimas ar geras žodis.
Visas šis emocinis užnugaris leido kurt, kukliai augti ir tebeaugti. Tai žvelgiant į šią gražią datą, norisi padėkoti jau išėjusiems Izidoriui Galdikui – iš Lenkimų kaimo Skuodo rajone, kuris taip puikiai telpa į kaimo šviesuolio sąvoką. Dirbęs veterinarijos gydytoju, net neturėdamas diplomo, pasižymėjo natūralia inteligencija ir buvo pirmasis žmogus iš „paukštininkų“ rato, kuris ir leido sodybai išaugti iš vieno medžioklinio fazano rūbų.
Netrukus draugų rate atsirado ir visoje Lietuvoje žinomas Vaclovas Intas, savo veikla pavertęs Mosėdžio miestelį vienu gražiausių Lietuvoje, o ir visą Lietuvą išmokęs į akmenį žvelgt kiek kitaip.
Lietuvos „balandininkų“ patriarchas Aleksas Dzindzalėtas – turbūt žodis patriarchas kalba už save, bet pridėkime dar nuostabus, nuoširdus žmogus – gal tada ir perteiksim mažąją dalį jo ir kas jis buvo.
Ir iš visų įkvėpusių, palaikiusių pradžioje, vienintelis, dar esantis tarp mūsų, Antanas Gusakovas iš Zarasų rajono.
Norisi parašyti Ačiū visiems. Gaila, kad daugumos jau nebėra, bet idėja, kurią jie palaikė ir palaiko vis dar gyva, ir gyva jau 35 metus. Ačiū Jums.