Yra gyvūnų mūsų sode, kurie atsiranda ir dingsta nepritapę prie sodybos, yra tokių, kurie vis sugrįžta, bet yra ir tokių, kurie atsiranda ir pasilieka ar net tampa pačia mūsų sodyba. Jeigu jų neliktų atrodo, kad neliks ir ZOO.

Molio rudos spalvos, perinčios urvuose ir sudarančios labai gulbiškai patvarias poras. Migruojantis paukštis, kuris retkarčiais pasirodo ir Lietuvoje, bet tikrieji jų vasaros namai Europoje yra rytinė Viduržemio jūros dalis.

Urvinės žąsys arba kaip mes labiau mėgstame vadinti urvinės žąselės ūkyje jau 25 metai.

Per tą laiką pasikeitė bent kelios kartos, mes pamatėme daugiau nei 50 jauniklių, kurie klusniai sekiojo paskui savo tėvus, o tėvai juos dar klusniau gynė. Visi aptvaro svečiai kiekvieną kartą sutinkami ir palydimi nuožmaus, labai atsidavusio ir besižnaibančio tėvo.
Dėl šio “nedraugiško”, bet šeimyniško charakterio, šeimynai priklauso visas aptvaras, kuriuo su niekuo nesidalijama.

Be šių šeimyninių savybių dar yra ir simbolinė šio paukščio reikšmė mums.
Tai buvo pirmas paukštis, pirktas Lietuvos zoologijos sode – visa tai dėka tuomečio zoologijos sodo direktoriaus Alvydo Jakevičiaus, kuris priėmė tuo metu dar 18-metį jaunuolį ir leido parduoti jam šias žąseles. Nuo tos dienos prasidėjo šiltas bendravimas su nuostabiu paukščių skyriaus kolektyvu (ir ne tik), kuris tęsiasi iki dabar, o paukštis tapo mažu simboliu žmonių rato, kurie vėliau negailėjo konsultacijų ir palaikymo, kuriant ūkio kolekciją.