Pavasaris ir naujas priminimas, kad prasideda dar vienas sezonas sodyboje.

Kaip ir kiekvieną pavasarį, tai graži nauja pradžia apie kurią norim paskelbti ne tik mes, bet gal net labiau mūsų augintiniai, kurie jau savo vasarojimo aptvaruose tvarkosi plunksnas, mėgaujas gamtos šviežumu ir laukia atvykstančių lankytojų.

Šie metai ypatingi, sodybai jau 35 metai.

Viskas prasidėjo nuo medžioklinio fazano, apšiurusių aptvarų ir meilės gyvūnams bei nemažai jaunatviškos ambicijos. Laikais, kai auksinis fazanas buvo tokia retenybė, kad būdvardį “auksinis” buvo galima naudoti ne tik dėl paukščio spalvinės gamos, bet ir pačio paukščio kainai apibudint.

Bet ten kur trūko pinigų, vietos ir patirties, atsirado kolegos, netrukus tapę draugais, kurie nuoširdžiai padėjo ką tik apsiplunksnavusiam paaugliui. Ar tai būtų padovanotas paukštis, patarimas ar geras žodis.

Visas šis emocinis užnugaris leido kurt, kukliai augti ir tebeaugti. Tai žvelgiant į šią gražią datą, norisi padėkoti jau išėjusiems Izidoriui Galdikui – iš Lenkimų kaimo Skuodo rajone, kuris taip puikiai telpa į kaimo šviesuolio sąvoką. Dirbęs veterinarijos gydytoju, net neturėdamas diplomo, pasižymėjo natūralia inteligencija ir buvo pirmasis žmogus iš „paukštininkų“ rato, kuris ir leido sodybai išaugti iš vieno medžioklinio fazano rūbų.

Netrukus draugų rate atsirado ir visoje Lietuvoje žinomas Vaclovas Intas, savo veikla pavertęs Mosėdžio miestelį vienu gražiausių Lietuvoje, o ir visą Lietuvą išmokęs į akmenį žvelgt kiek kitaip.

Lietuvos „balandininkų“ patriarchas Aleksas Dzindzalėtas – turbūt žodis patriarchas kalba už save, bet pridėkime dar nuostabus, nuoširdus žmogus – gal tada ir perteiksim mažąją dalį jo ir kas jis buvo.

Ir iš visų įkvėpusių, palaikiusių pradžioje, vienintelis, dar esantis tarp mūsų, Antanas Gusakovas iš Zarasų rajono.

Norisi parašyti Ačiū visiems. Gaila, kad daugumos jau nebėra, bet idėja, kurią jie palaikė ir palaiko vis dar gyva, ir gyva jau 35 metus. Ačiū Jums.

Žiema, vasara ir kažkur praganytas pavasaris. Nieks nežino kur ir kaip, bet ar turime teisę skųstis. Visada tokią teisę turim, nes visada gali būti per karšta, per daug uodų ar musių, bet yra vieta kur musės ir uodai – maistas, o šiluma visada gerai jeigu tik yra vandens aplink. Taip netradiciškai prasidėjęs pavasaris priverčia perrašyti tradicišką pavasario sodybos pristatymą. Taigi, kas naujo, kas įdomesnio, gražaus ir nuostabaus. Pradėkime nuo liūdnesnių istorijų. Pirmiausia, mūsų sodyboje gyvenusi lūšis, kuri gyveno pas mus pagal susitarimą su Lietuvos zoologijos sodu, grįžo namo. Nuo šiol ji Kaune, savo aptvare apsupta draugių ir meilės. Nuo šių metų sodyboje neliko ir visur savo nosis kišančių ilganosių meškėnų.

Visada atsisveikinimai liūdni, bet kartu tai ir natūrali transformacija, naujas etapas. Tušti aptvarai verčia būti kūrybingus ir pasiūlyti kažko naujo.

Pradėkim nuo sugrįžtuvių:

Mūsų sodyboje vėl trys povų porūšiai. Šalia batųjų ir paprastųjų vėl prisijungė juodašoniai. Kiek pakeitėme ir jų ekspozicijos vietas, kad Jums, lankytojams, sodybos povai galėtų atsiskleisti visu savo grožiu.

Naujienos:

Atsilaisvinęs lūšies aptvaras liūdnai žiemojęs kėlė nemažą nerimą prieš naująjį sezoną, nes ne tik aptvaras, bet ir pati sodyba be lūšies tuštoka pasidarė, bet manau Jums patiks. Vaikams, suaugusiems… visiems. Šiais metais būtent čia ir buvo pradėtas naujas ir įdomus etapas – “Jūrų kiaulyčių pasaulis”. Nors jūra už 40 kilometrų, bet mūsų kiaulytėms tinka ir po kelmais. Užburiančiai aktyvi ir vis pasipildanti ekspozicija privers sustoti ir stebėti šį visada verdantį gyvenimą dar ir dar. Garantuota pramoga Jūsų vaikams ir Jums.

Kad kiaulytėms nebūtų liūdna, o Jūsų gyvenimas pasipildytu ir spalvomis, aptvare pamatysit kiaulytėms virš galvų lakiojančius auksinius fazanus – naują porūšį mūsų sodyboje, pasižymintį bananiniu atspalviu.

Pasaulyje yra 4 stručių rūšys, 2 iš jų nuo šiol jau ir pas mus. Prie Australijos emu prisidėjo ir gražuolių iš Pietų Amerikos. Nandai. Mažiausi iš visos stručių šeimos, bet atkreipiantys į save dėmesį gyvūnai.

Taigi, pavasarinis pristatymas baigtas. Maloniai laukiam Jūsų mūsų sodyboje.

Yra gyvūnų mūsų sode, kurie atsiranda ir dingsta nepritapę prie sodybos, yra tokių, kurie vis sugrįžta, bet yra ir tokių, kurie atsiranda ir pasilieka ar net tampa pačia mūsų sodyba. Jeigu jų neliktų atrodo, kad neliks ir ZOO.

Molio rudos spalvos, perinčios urvuose ir sudarančios labai gulbiškai patvarias poras. Migruojantis paukštis, kuris retkarčiais pasirodo ir Lietuvoje, bet tikrieji jų vasaros namai Europoje yra rytinė Viduržemio jūros dalis.

Urvinės žąsys arba kaip mes labiau mėgstame vadinti urvinės žąselės ūkyje jau 25 metai.

Per tą laiką pasikeitė bent kelios kartos, mes pamatėme daugiau nei 50 jauniklių, kurie klusniai sekiojo paskui savo tėvus, o tėvai juos dar klusniau gynė. Visi aptvaro svečiai kiekvieną kartą sutinkami ir palydimi nuožmaus, labai atsidavusio ir besižnaibančio tėvo.
Dėl šio “nedraugiško”, bet šeimyniško charakterio, šeimynai priklauso visas aptvaras, kuriuo su niekuo nesidalijama.

Be šių šeimyninių savybių dar yra ir simbolinė šio paukščio reikšmė mums.
Tai buvo pirmas paukštis, pirktas Lietuvos zoologijos sode – visa tai dėka tuomečio zoologijos sodo direktoriaus Alvydo Jakevičiaus, kuris priėmė tuo metu dar 18-metį jaunuolį ir leido parduoti jam šias žąseles. Nuo tos dienos prasidėjo šiltas bendravimas su nuostabiu paukščių skyriaus kolektyvu (ir ne tik), kuris tęsiasi iki dabar, o paukštis tapo mažu simboliu žmonių rato, kurie vėliau negailėjo konsultacijų ir palaikymo, kuriant ūkio kolekciją.

Kad ir kaip retai mes dalijamės savo naujienomis iš zoo sodybos, bet pasikartojantis pavasario ritualas (taip net ir žiemos pabaigoje) mūsų žiemojimo patalpose primena, kad prasidėjo nauji metai. Gražiausios plunksnos, gražiausi balsai ir pavasario laukimas. Kartu ir mintys – štai dar vienas pavasaris ir kas naujo.

Pirmoji naujiena – tai vengriškas atsakymas į mums visiems neleidžiantį ramiai gyventi klausimą: o kaip atrodytų kiaulė su avies kailiu?

Atrodytų taip, kaip atrodo mangalicų kiaulių veislė, bet šiuo metu naujoji mūsų sodybos gyventoja, nesirodys ekspozicijoje. Tikimės, kad situacija pasikeis artimiausiu metu.

Antra naujiena – sugrįžę ausytieji fazanai.

Po kelių metų pertraukos vėl turime ausytuosius fazanus. Jaukus ir malonus paukštis labiau primenantis vištą, o gal net papūgą, nei didžiąją dalį savo baikščių giminaičių, mėgstantis priminti apie save savo nepakartojamu balsu ir niekada nedingstančiu smalsumu.

Trečioji naujiena – tai dar vienos sugrįžtuvės. Mūsų lankytojus šiais metais vėl sveikins Indijos kalninės žąsys.

Ir kokia sezono pradžia be rimtai atrodančių vištų ir dar rimčiau atrodančių gaidžių. Pretendentai į naujuosius ūkio šeimininkus – didžiųjų kochinchinų veislinis būrelis.

Šiais metais tiek daug naujienų, kad vos nepamiršome madarininių ančių:

Visus norinčius pamatyti mūsų naujienas maloniai kviečiame apsilankyti mūsų zoo sodyboje. Kaip visada – laukiame Jūsų atvykstant nuo gegužės pirmosios. O Jūsų belaukiant pasigrožėkime mūsų ūkyje vis dar gyvenančia Lietuvos miškų gražuole:

Lankytojams pranešame, kad paukščiai į lauko aptvarus bus išleisti balandžio 1 (nemeluojam) dienos.

Žiema ir kalakutai

Dėmesio! Mūsų ūkis pasipildė gražuoliu iš Pietų Amerikos (jeigu kalbėtumėm tiksliau, tai iš Lietuvos). Lamino vardas Pegis, puikiai pritapo prie savo kaimynių – Boer veislės ožkų ir nekantriai  laukia Jūsų, mūsų sodybos, didžiajame aptvare.